Aplinkiniams dažnai atrodo, kad iš narcisistinių santykių išeiti turėtų būti paprasta: „jis tave žemina, tai bėk“, „kodėl dar čia esi?“, „pati kalta, kad leidiesi taip su savimi elgtis“. Toks smerkimas, nuvertinimas ir supaprastinti patarimai, nors dažnai sakomi iš gerų ketinimų, realiai nepadeda. Jie tik dar labiau uždaro žmogų į tylą, gėdą ir vidinę sumaištį. Kai aplinkiniai siunčia žinutę, kad „normalu“ būtų jau seniai pabėgti, o tau vis dar nepavyksta, pradedi manyti, jog su tavimi kažkas negerai. Taip atsiranda papildoma emocinė našta – ne tik skaudūs santykiai, bet ir jausmas, kad esi nesuprastas, silpnas, „ne toks“. Ir šis spaudimas tik dar labiau apsunkina išėjimą.
Išeiti iš santykių su narcizu dažnai atrodo lyg bandymas išsilaisvinti iš nematomų, bet itin tvirtų pančių. Tai nėra paprastas valios sprendimas – tai procesas, kuriame susipina psichologiniai mechanizmai, savivertės pažeidimai, traumų šešėliai ir užsispyrusiai laikomos iliuzijos.
Pirmoji priežastis – emocinė priklausomybė. Narcizas santykio pradžioje dosniai dalija dėmesį, švelnumą, pagyras, žadėdamas ypatingą ryšį. Tai sukuria galingą kontrastą su vėlesne kritika, manipuliacijomis ar abejingumu. Smegenys ilgisi tos pirmosios euforijos, todėl žmogus nuolat tikisi, kad „tas švelnus jis“ sugrįš.
Antroji priežastis – savivertės iškraipymas. Laikui bėgant narcizas nuosekliai mažina partnerio pasitikėjimą savimi. Partneris ima tikėti, kad problemos kyla dėl jo paties, kad jis „nepakankamai vertas“, „per daug reikalaujantis“ ar „tiesiog nepakankamas“. Tokia vidinė sumaištis palieka žmogų be atramos, todėl atsitraukti tampa labai sunku.
Trečioji priežastis – vienatvės ir nežinomybės baimė. Net toksiški santykiai suteikia tam tikrą struktūrą – pažįstamą chaosą, prie kurio žmogus pripranta. Narcizas šią baimę dar labiau maitina, kartodamas, kad „niekas tavęs nemylės taip kaip aš“ arba „tu be manęs nieko nesugebėsi“.
Ketvirta priežastis – vaikystėje susiformavę giluminiai įsitikinimai. Jei žmogus augo aplinkoje, kur meilė buvo sąlyginė ar nepastovi, toks elgesys atrodo pažįstamas. Įsitikinimai kaip „meilę reikia užsitarnauti“ ar „mano jausmai nėra svarbūs“ tyliai palaiko žalingą santykių dinamiką.
Penkta priežastis – narcizo bandymas įtraukti atgal, arba „hoovering'as“ (terminas kilęs nuo dulkių siurblių gamintojo pavadinimo). Pajutęs, kad partneris tolsta, narcizas staiga tampa švelnus, dėmesingas, kupinas pažadų. Tai sužadina nostalgiją, viltį ir kaltę – ir dažnai sugrąžina žmogų atgal.
Šešta priežastis – izoliacija nuo draugų ir šeimos. Narcizas dažnai subtiliai ar tiesiogiai skatina partnerį atsitraukti nuo artimųjų: „jie tavęs nesupranta“, „jie manęs nemėgsta“, „tu manęs paklausyk, ne jų“. Ilgainiui žmogus lieka be paramos tinklo, o vienas prieš narcisistinę dinamiką pasijunta silpnas ir priklausomas.
Septinta priežastis – baimė sudaužyti iliuzijas apie gražius santykius. Daugelis laikosi įsikibę į tai, kas santykių pradžioje atrodė tobula. Pripažinti, kad tai buvo iliuzija, skaudu – tai lyg gedulas dėl neįvykusio gyvenimo. Todėl žmogus dažnai renkasi tikėti pažadais, o ne realybe.
Aštunta priežastis – finansinė ar praktinė priklausomybė. Kai gyvenimas susipina – būstas, vaikai, finansai, bendri įsipareigojimai – išėjimas tampa ne tik emocinis, bet ir praktiškai sudėtingas. Tai gali bauginti net labai stiprų žmogų.
Tačiau nė viena iš šių priežasčių nereiškia, kad esate pasmerkti. Jos tik paaiškina, kodėl išėjimas toks sudėtingas – ir kodėl tam reikia laiko, atjautos, pagalbos. Kai žmogus ima matyti save per savo, o ne narcizo akis, atsiranda nauja, tyliai auganti jėga.
Jeigu šis tekstas atliepė jūsų patirtį, noriu padrąsinti: jums nebūtina eiti šiuo keliu vieniems. Kaip psichoterapeutė, pati išėjusi iš narcisistinių santykių, aš ne tik suprantu šį procesą teoriškai – aš jį išgyvenau. Kviečiu jus į terapiją: kartu kursime saugią erdvę gijimui, ribų atstatymui, savivertės stiprinimui ir tikrojo „aš“ sugrįžimui. Jūs nusipelnote gyvenimo, kuriame vyrauja ramybė, pagarba ir tikrumas.
Komentarai
Rašyti komentarą