Šiandien su šeima juokėmės, kad 2020 metų gegužės 12 bus istorinė ne tik karantinu, bet ir sniegu. Nes, tiek sniego, kiek pamatėme šiandien, nematėme visą žiemą.
Na ką, šiandien bent trumpam atsiprašėme šiltų striukių, nugrūstų giliai į spintą, galbūt net šalikų ir pirštinių, juos išsitraukėme ir paprašėme sušildyti.
Vaikščiodama lauke pagalvojau, kad žmogaus gyvenime būna panašiai – būna gerų, šiltų momentų ir staiga - šast, būna toks atšalimas, supurtymas, sukrėtimas, didesnis ar mažesnis. Mes juos vadiname nesėkmėmis, o kartais ir nelaimėmis. Pavasariniai balandžio – gegužės mėnesio atšalimai yra reikalingi gamtai. Kuomet pražysta medžiai, visada būna atšalimai, netgi šalnos.
Gamtai to reikia.
Mums irgi.
Kai mūsų gyvenime viskas klojasi puikiai, būna šviesūs periodai ir per juos ateina netikėti sukrėtimai, svarbu yra tai, kaip mes juos įprasminame – ar kaip šalta, skausminga, norisi to atsikratyti, užbaigti, ar vertiname kaip iššūkį, kuris jums yra įveikiamas. Jeigu tai nutiko, galbūt man to reikia? Galbūt galiu iš to kažko pasimokyti?
Kai mums viskas klojasi puikiai, mes esame linkę užmigti ant laurų, galvojame, kad viskas taip ir privalo būti ir nustojame vertinti kitus dalykus, su kuriais viskas gerai, juos apleidžiame. Taip pat neišmokstame nieko naujo.
Ir mes kiekvienais metais giliai širdy tikime, kad tai tęsis savaime, kaip kad šiluma, prasidėjusi balandį, tęsis bent jau iki rugsėjo. O gyvenimo šviesus periodas bus ir bus. Nededant jokių pastangų. O nededant jokių pastangų galima važiuoti tik atgal. Paprastai tariant, mes silpstame, tyžtame, kaip tas sniegas prieš saulę.
Todėl tokios mini nesėkmės, mini sukrėtimai, mus pastato ant žemės, nupučia miglą nuo akių, susidėlioti tam tikras vertybes, perskirstyti dienotvarkę, pamatyti kiek daug esame apsikrovę nereikalingu šlamštu.
Įdomu ir tai, kad pavasario šalnos pakanda tik naminius, sukultūrintus, žmogaus priežiūros ir šiltnamių išlepintus augalus. Laukiniams, mačiusiems ir šilto, ir šalto, atėjusios šalnos nebaisios.
Nepasakysiu nieko naujo, bet stebėdami žmones, matome tą patį - vienus sunkumai palaužia negrįžtamai, kiti prieš tokius pat atsilaiko, arba, jei parkrinta, atsitiesia, ir iš jų išeina dar labiau sustiprėję.
Jau kuris laikas ir psichologijos mokslas kalba apie psichologinį atsparumą. Tai, ar konkretų žmogų palauš sunkumai, ar jis atsilaikys, o jei suklups, ar atsities, priklauso kiek psichologiškai atsparus jis yra.
Vienas pratimų, ugdančių psichologinį atsparumą, yra pratimas būtent su pakantumu šalčiui. Jis yra paprastas – išimti iš šaldiklio leduką, palaikyti kelias minutes kambario temperatūroje, arba porai sekundžių pakišti po šiltu vandeniu, tuomet paimti į delną ir delne ištirpdyti. Jausmas nemalonus, nekomfortiškas, todėl vieniems pasidaro baisu, kitiems skausminga
Jei sudėtinga, galime paimti į indelį, į kitą delną. Pabandykime išbūti su savo pojūčiais, kokie jie – šaltis, deginimas, badymas tarsi adatomis... Stebėkime savo mintis, galbūt jos panašios į „už ką man tai“, „daugiau nebegaliu“, „neištversiu“ Mintys parodo, ką mes galvojame, kai jaučiame diskomfortą. Pastebėkime savo emocijas: baimė, kad peršalsiu, pyktį, nes noriu leduką sutraiškyti. Galbūt kils noras mesti leduką, o gal – patikrinti save, kiek galiu ištverti.
Pabandykite ilgiau palaikyti ir žiūrėkite keičiasi mintys ir pojūčiai, jei neišmetame leduko ir, perlipę per save, išlaikome, kad ir kaip būtų nemalonu ir sunku. Gal išlaikyti delne tampa vis lengviau, gal ateina nugalėjimo ir pasididžiavimo savimi jausmas.
Geriausia jį atlikti bent kelis kartus. Jei visgi pasidavėte norui mesti leduką, pagirkite save už pabandymą ir duokite sau žodį, kad bandysite ir vėl. Nes tik per sunkumus ir diskomfortą mes stiprėjame.
Linkėjimai,
Asta
Na ką, šiandien bent trumpam atsiprašėme šiltų striukių, nugrūstų giliai į spintą, galbūt net šalikų ir pirštinių, juos išsitraukėme ir paprašėme sušildyti.
Vaikščiodama lauke pagalvojau, kad žmogaus gyvenime būna panašiai – būna gerų, šiltų momentų ir staiga - šast, būna toks atšalimas, supurtymas, sukrėtimas, didesnis ar mažesnis. Mes juos vadiname nesėkmėmis, o kartais ir nelaimėmis. Pavasariniai balandžio – gegužės mėnesio atšalimai yra reikalingi gamtai. Kuomet pražysta medžiai, visada būna atšalimai, netgi šalnos.
Gamtai to reikia.
Mums irgi.
Kai mūsų gyvenime viskas klojasi puikiai, būna šviesūs periodai ir per juos ateina netikėti sukrėtimai, svarbu yra tai, kaip mes juos įprasminame – ar kaip šalta, skausminga, norisi to atsikratyti, užbaigti, ar vertiname kaip iššūkį, kuris jums yra įveikiamas. Jeigu tai nutiko, galbūt man to reikia? Galbūt galiu iš to kažko pasimokyti?
Kai mums viskas klojasi puikiai, mes esame linkę užmigti ant laurų, galvojame, kad viskas taip ir privalo būti ir nustojame vertinti kitus dalykus, su kuriais viskas gerai, juos apleidžiame. Taip pat neišmokstame nieko naujo.
Ir mes kiekvienais metais giliai širdy tikime, kad tai tęsis savaime, kaip kad šiluma, prasidėjusi balandį, tęsis bent jau iki rugsėjo. O gyvenimo šviesus periodas bus ir bus. Nededant jokių pastangų. O nededant jokių pastangų galima važiuoti tik atgal. Paprastai tariant, mes silpstame, tyžtame, kaip tas sniegas prieš saulę.
Todėl tokios mini nesėkmės, mini sukrėtimai, mus pastato ant žemės, nupučia miglą nuo akių, susidėlioti tam tikras vertybes, perskirstyti dienotvarkę, pamatyti kiek daug esame apsikrovę nereikalingu šlamštu.
Įdomu ir tai, kad pavasario šalnos pakanda tik naminius, sukultūrintus, žmogaus priežiūros ir šiltnamių išlepintus augalus. Laukiniams, mačiusiems ir šilto, ir šalto, atėjusios šalnos nebaisios.
Nepasakysiu nieko naujo, bet stebėdami žmones, matome tą patį - vienus sunkumai palaužia negrįžtamai, kiti prieš tokius pat atsilaiko, arba, jei parkrinta, atsitiesia, ir iš jų išeina dar labiau sustiprėję.
Jau kuris laikas ir psichologijos mokslas kalba apie psichologinį atsparumą. Tai, ar konkretų žmogų palauš sunkumai, ar jis atsilaikys, o jei suklups, ar atsities, priklauso kiek psichologiškai atsparus jis yra.
Vienas pratimų, ugdančių psichologinį atsparumą, yra pratimas būtent su pakantumu šalčiui. Jis yra paprastas – išimti iš šaldiklio leduką, palaikyti kelias minutes kambario temperatūroje, arba porai sekundžių pakišti po šiltu vandeniu, tuomet paimti į delną ir delne ištirpdyti. Jausmas nemalonus, nekomfortiškas, todėl vieniems pasidaro baisu, kitiems skausminga
Jei sudėtinga, galime paimti į indelį, į kitą delną. Pabandykime išbūti su savo pojūčiais, kokie jie – šaltis, deginimas, badymas tarsi adatomis... Stebėkime savo mintis, galbūt jos panašios į „už ką man tai“, „daugiau nebegaliu“, „neištversiu“ Mintys parodo, ką mes galvojame, kai jaučiame diskomfortą. Pastebėkime savo emocijas: baimė, kad peršalsiu, pyktį, nes noriu leduką sutraiškyti. Galbūt kils noras mesti leduką, o gal – patikrinti save, kiek galiu ištverti.
Pabandykite ilgiau palaikyti ir žiūrėkite keičiasi mintys ir pojūčiai, jei neišmetame leduko ir, perlipę per save, išlaikome, kad ir kaip būtų nemalonu ir sunku. Gal išlaikyti delne tampa vis lengviau, gal ateina nugalėjimo ir pasididžiavimo savimi jausmas.
Geriausia jį atlikti bent kelis kartus. Jei visgi pasidavėte norui mesti leduką, pagirkite save už pabandymą ir duokite sau žodį, kad bandysite ir vėl. Nes tik per sunkumus ir diskomfortą mes stiprėjame.
Linkėjimai,
Asta
