Yra toks senas anekdotas: XIX amžius, garbaus amžiaus netekėjusi mergina, tais laikais vadinama senmerge, skalbia upelyje ir verkia. Kaimynas eina pro šalį ir klausia:
- Kas atsitiko? Ko tu verki? Gal kažkuo padėt?
Ši šluostydamasi ašaras atsako:
- Ne, nieko neatsitiko, bet verkiu, nes galvoju, o kas, jeigu turėčiau vaikų, jie ateitų į šitą upelį maudytis ir nuskęstų....
O jums kartais nebūdinga nerimauti dėl problemų, kurių nėra ir greičiausiai nebus? :)
Nerimas yra normali ir natūrali reakcija į galimą pavojų. Jis ir šiais laikais labai svarbus ir reikalingas išgyvenimui. Visiškai atsikratyti nerimo neįmanoma ir nereikia, nes tikriausiai nenorėtumėte labai drąsiai keliauti per judrią gatvę?
Tačiau jeigu jis yra perdėtas, neatitinka esamų aplinkybių (pvz., vaikų neturi, bet pergyveni dėl pavojaus jiems), apima ne vieną gyvenimo sritį ir yra sunkiai kontroliuojamas, trukdo gyventi, tikėtina, kad jus kamuoja taip vadinamas generalizuotas nerimo sutrikimas (GNS). GNS paprastai tariant, yra nerimas apie daug ką ir apie nieką konkretaus. Pvz., apie įvairius katastrofinius dalykus, artimųjų ligas, galimas traumas ar mirtis, bankrotą, skyrybas ir t.t. Todėl šie žmonės gali kasdien po kelis kartus per dieną skambinėti artimiesiems, aiškintis ar viskas gerai, ar sėkmingai grįžo namo, ar pakankamai šiltai jie rengiasi, ar apsidraudę savo turtą. Labai dažnai šios mintys prasideda "O kas, jeigu..."
Psichoterapeutė Karen Horney labai gražiai jį pavadino „plaukiojančiu nerimu“. Todėl, kad jis toks apie viską ir nieko konkretaus. Daug visokių "o kas, jeigu...", tačiau visgi apmąstyti konkrečių galimų scenarijų jie nelinkę, nes tai atrodo per daug baisu.
Kodėl tai yra problema? Nuolatinis nerimavimas sekina jėgas. Todėl turintieji GNS dažnai:
- jaučia nuolatinį nuovargį, sunku džiaugtis gyvenimu (dėl nuolatinio nerimavimo),
- raumenų įtampą,
- jie būna irzlūs (nes realybė dažnai neatitinka jų įsivaizdavimo),
- jiems būna sunku susikaupti (nes vidinio kompiuterio RAM‘as būna perpildytas),
- kamuoja nemiga (nes atsigulus ir atsipalaidavus baisios mintys būna dar aiškiau matomos).
Bloga žinia, kad jis nėra taip paprastai, savaime praeinantis. Gera žinia – kad jis gali būti sėkmingai kontroliuojamas ir gydomas. Straipsnio autorė taip pat jį turi, ir nieko - gyvena, dirba, bendrauja, turi šeimą, augina vaikus, keliauja, mokosi, veda mokymus, vairuoja automobilį, žino savo silpnas vietas ir stengiasi užbėgti joms už akių. Galima išmokti tvarkytis su juo taip, kad dauguma net neįsivaizduos, kad jūs apskritai dėl kažko pergyvenate.
Kaip minėjau, nerimas yra normali, natūrali ir labai reikalinga reakcija į galimą pavojų. Tūkstančius metų mūsų protėviai gyveno labai atšiauriose ir nesaugiose sąlygose, aplink juos buvo daugybė alkanų plėšrių žvėrių. Kadangi jie, homo sapiens, nebuvo labai gerai prisitaikę išgyventi gamtoje, neturėjo jokių ypatingų įgūdžių (nei skristi, nei kvėpuoti po vandeniu, nei labai greitai bėgti, nei keisti kūno spalvas, netgi neturime šilto kailio, aštrių nagų, anei dantų), tai, galima sakyti, beliko tik dairytis, numatyti pavojų ir jam kuo geriau pasiruošti. Atsipalaidavimas, pozityvus mąstymas ir optimizmas jiems galėjo reikšti žūtį. Taigi, nerimas yra pagrįstas evoliuciškai. Nerimastingieji gali guostis tuo, kad jei gyventų džiunglėse ar karo metais, jie greičiausiai išliktų, nes numatytų pavojų ir greitai sugalvotų kaip jo išvengti.
Tačiau dabar gyvename kaip niekad ramiais ir neįprastai saugiais laikais. Laukiniai žvėrys po gatves nevaikšto, dauguma gyvename mūriniuose namuose su tvirtomis, rakinamomis durimis, aplink mus nevyksta karas, nusikalstamumas yra sąlyginai nedidelis. Mūsų psichika prie to nėra pratusi, todėl ramybės turime mokytis. Vieni to išmoksta greičiau, kitiems reikia įdėti papildomų pastangų.
Mūsų nerimas yra kaip signalizacija – skirtas mus apsaugoti nuo pavojų. Tai kame problema? Ogi tame, kad kai kurių žmonių vidinė „signalizacija“ dirba visu pajėgumu, todėl išsekina (štai iš kur tas nuolatinis nuovargis, išsekimas ir raumenų įtampa). Turbūt pamenate laikus, kai vos ne kiekviename automobilyje būdavo įtaisytos garsinės signalizacijos. Jų tikslas būdavo skelbti pavojų. Vagys bando įsilaužti, davikliai suveikia, sirenos ima kaukti, šeimininkas pamato vagis, todėl jie išsigandę pabėga arba atvyksta policija, suima vagį ir panaši laiminga pabaiga turėjo būti. Darau prielaidą, kad taip daug kartų yra ir nutikę.
Kai kurios signalizacijos būdavo tokios jautrios, kad pūkeliui nusileidus ar pro šalį šuniui prabėgus imdavo taip kaukti, tarsi plėšikas jau laužia dureles. Žmogui, turinčiam GNS, viduje tarsi suinstaliuota per jautri signalizacija, nuolat skelbianti pavojų, reikia ar nereikia. Pavojus, kaip ir sugedusios signalizacijos, dažnai yra menamas. Ir nebūtinai apsaugo nuo tikrų pavojų.
Žmogus sprendžia problemas, kurių dar nėra, o greičiausiai ir nebus, nes 99,99999 procentų mūsų numanomų pavojų taip ir neįvyksta. Tačiau žmogui, turinčiam GNS, labiausiai baisu dėl neapibrėžtumo, t.y., dėl nežinojimo kaip bus. Dėl to jų galvose sukasi idėjos „o kas, jeigu...?“, tačiau konkrečiai kas gali būti šie žmonės stengiasi negalvoti, nes... labai bijo. Taip pat nesistengia nuo pavojų apsisaugoti, nes prieš tai reiktų pažvelgti savo nerimui į akis. O neretai jų baimės neturi realaus pagrindo, jos yra hipotetinės, arba menamos (labai tikslus menamo nerimo pavyzdys yra teksto pradžioje parašytame anekdote).
Ką daryti?
Kaip minėjau, šių žmonių galvose sukasi daugybė minčių, idėjų bei scenarijų. Žmogus jų vengia, nes jam baisu net apie tai pagalvoti. Tačiau šios mintys sukasi, zyzia galvoje tarsi siaubo filmo muzika. Pabandykit įsivaizduoti gražią filmo sceną su pačiu mieliausiu, jaukiausiu vaizdu: kažkam tai bus Karibų paplūdimys, kitam gal jauki namų idilė, kažkam smagus vakarėlis. O dabar tą gražų ir jaukų vaizdelį papildykite siaubo filmo muzika, ūžesiu, džeržgesiu. Kaip dabar visa tai atrodo? Greičiausiai pavojaus laukimas: „dabar gerai, bet nutiks kažkas blogo“. Taigi tie baisūs scenarijai, besisukantys mūsų galvose ir sukuria pavojaus laukimą – siaubo filmo muzikėlę.
Pirmiausia svarbu sąmoningai „išjungti plokštelę“, t.y., stabdyti mintis. Galima tiesiog pasakyti „stop“, sulaikyti kvėpavimą, lengvai įsižnybti sau ir laikyti, kol negatyvios mintys praeina. Ir taip keliolika kartų per dieną. Po kurio laiko protui susiformuoja sąlyginis refleksas, jog tokios mintys yra lygu skausmui, todėl jų ima mažėti. Todėl „siaubo filmo muzikėlė“ po truputį nutils. Kadangi gamta nemėgsta tuštumos, kuo greičiau, kol dar negatyvios mintys negrįžo, užpildykite galvą kuo nors geresniu – svajokite, planuokite, paskatinkite save, paguoskite, jei reikia. Padeda pozityvūs kartojimai (afirmacijos) – „aš susitvarkysiu“, „tai ištveriama“ ir pan. Galima nerimastingoms mintims paskirti laiką dienoje, pvz., nuo 17 iki 18 val. Kai pagausite save nerimaujant, pasakykite sau "pagalvosiu apie tai 17 val.". Taip po truputį mandagiai save apgaudinėsit ir išmoksite negalvoti apie tai, kas nenaudinga.
Kai jaučiate nerimą, pabandykite jo nevengti, bet į jį pažvelgti. Paklauskite savęs „Kas bus, jei jau taip nutiks?“ arba „O kas blogiausio gali atsitikti?“. Jei kyla atsakymas „nieko“, žinokite, kad tai nėra tiesa, jūs tiesiog vengiate apie tai galvoti ir „nieko“ yra tiesiog racionalizavimas. Iš tikrųjų, jei neįsivaizduotumėte jokio siaubo, nejaustumėte nerimo. Dar kartą savęs to paklauskite ir įsivardykite patį baisiausią arba netikėčiausią, kvailiausiai skambantį scenarijų: žemė atsivers, kažkas mirs, perkūnas trenks, visas pasaulis nuo jūsų nusisuks... Tuomet užduokite sau į sprendimą orientuotą klausimą: O kaip aš tai ištversiu arba išspręsiu? Ką bandysiu daryti? Arba gal praeityje kažką panašaus išgyvenau? Kaip su tuo tvarkiausi? Tuomet stebėkite savo jausmus ir pojūčius, nerimo turėtų apmažėti.
Pergalvoję baisiausią scenarijų, galite pagalvoti ir kitą - O visgi, kas galėtų atsitikti geriausio? Šis klausimas taps atsvara prieš tai buvusiam. O pabaigai užduokite sau klausimą - kuris scenarijus labiau tikėtinas?
Užsiimkite sportu ar kita fizine veikla. Nesvarbu kuo užsiimsite – vaikščiojimu, bėgiojimu, plaukimu, joga, šokiais namuose pagal muziką ar galiausiai, sodininkyste ar sienų dažymu. Pats judėjimas degina adrenaliną, kurio išsiskiria pavojaus (tikro ar menamo) metu.
Venkite negatyvios informacijos. Todėl išjunkite kriminalines žinias per TV, neskaitykite straipsnių portaluose su baisiomis antraštėmis, venkite bendravimo su negatyviais žmonėmis. Jums ir savų problemų užtenka. Ir negatyvios informacijos jūsų galvoje irgi jau pakankamai. Kam jums dar papildoma?
Problemas reikia spręsti, o ne galvoti apie jas. Jei jau protas taip nusiteikęs generuoti idėjas kaip gali būti blogai, duokite jam produktyvaus darbo. Visai gerai padeda tokie klausimai:
- Kas man neduoda ramybės?
- Kokio rezultato aš noriu? Kaip norėčiau, kad būtų?
- Ką galiu padaryti? Kas nuo manęs priklauso? Kas nuo manęs nepriklauso? Su kuo turiu susitaikyti ir priimti, kad gali būti visaip?
- Kaip tai galiu padaryti?
- Kada tai padarysiu?
Supraskite, kad nesate visagaliai ir visko gyvenime nesukontroliuosite. Šiuo atveju tikintiesiems yra daug lengviau, nes jie žino, kad yra Dievas, kuris daro savo sprendimus, patinka mums tai ar ne. Todėl supranta, kad su kai kuriais dalykais mes tiesiog turime susitaikyti, kad mūsų rimti planai Dievui kartais sukelia juoką, tai jis ir papokštauja juos sugriaudamas. Turime išmokti toleruoti neapibrėžtumą.
Ir žinoma, labai svarbu pasirūpinti savimi – gerai išsimiegokite, sveikai maitinkitės, užsiimkite malonia, atpalaiduojančia veikla, užsiimkite relaksacijomis ar meditacijomis.
Nuotrauka: Freepik
Komentarai
Rašyti komentarą