Tekstas yra ne apie tai, ar tikrai baisus dalykas yra korona virusas (anot VLKK, papildomo dėmesio reikalaujantis dalykas šiuo metu yra net ne viruso grėsmė, o tai, kad dauguma žmonių jį netaisyklingai kirčiuoja, ypač lenkai), bet apie priverstinį karantiną.
Kadangi esu šiaip jau labai nerimastinga ir linkusi panikuoti, informaciją apie virusus sąmoningai labai ribojau. Nes dėl lakios fantazijos apie tai, kas būtų, jeigu būtų, tualetinio popieriaus būtų neužtekę. Tačiau ateina metas pažiūrėti realybei į akis. Tai yra, suvokti, kad situacija yra grėsminga jei ne man, tai bent jau nemažai daliai silpnesnės visuomenės. Ir kad optimizmas ir pozityvus mąstymas šiuo metu būtų ne kas kita, kaip bėgimas nuo problemos, užuot ją sprendus. Dėl to visi karantinuojamės, saugojame save ir kitus. Taip, daug kam žlugo planai, kelionės, projektai ir t.t. Taip, blogi dalykai nutinka. Ne iš gero gyvenimo juk šie sprendimai.
Perskaitau socialiniuose tinkluose skundų, kad ateinančias kelias savaites nebus ką veikti, nu kaip čia vienam namuose, arba bute su ta pačia šeima ir panašiai, ir bla bla bla...
Žinot ką? O intravertai, jei būtų tikrai atviri, pasakytų – va čia tai prasidėjo gyvenimas! Gali legaliai sėdėti namie, įsisupus į minkštą pledą skaityti knygas, žiūrėti filmus, gaminti išsvajotus patiekalus, dirbti iš namų, žaisti su vaikais ar su antrąja puse gurkšnoti vyną, neiti net į parduotuves, viską užsisakinėti internetu – maistą, kosmetiką, vitaminus, namų apyvokos daiktus, drabužius, jei jau taip labai prisireikia. Ir svajoti svajoti... Na, žodžiu, toks tipiškas Ikea katalogo vaizdas. Pagaliau išaušo mūsų valanda.
Kadangi gyvenam ekstravertiškų vertybių laikotarpiu, kai aktyvus darbas, po jo – aktyvus laisvalaikis, treniruotės, susitikimai su draugais, savaitgaliais – vakarėliai, seminarai ar kelionės, yra tikra siekiamybė ir sėkmingo (arba tikro!) gyvenimo simbolika. Todėl kartais būna, jei ne gėda, tai tikrai kiek nepatogu pasakyti, kad man taip malonu sėdėti namie, vėpsoti pro langą, ar, žiūrėdama į lubas, svajoti... Kad, tiesą sakant, nelabai mėgstu keliauti, o vakarėlio geriausia dalis yra grįžimas namo ir prisiminimai apie jį. Intravertams vieniems beveik niekada nebūna nuobodu.
Todėl intravertai kasdien išgyvena vidinius prieštaravimus tarp NORIU pabūti vienas ir REIKIA pasižmonėti. O kol bus karantinas, žmonėtis ne tik nereikia, bet ir nerekomenduojama, pavojinga, ir kuo toliau, tuo labiau draudžiama. Pagaliau elgtis taip, kaip liepia intraverto širdis yra skatinama. La-fa!
Tikrai neliksi nesuprastas, kad turėdamas laiko, neslankioji po akropolius. Kad nesistumdai parduotuvėse, kovojant dėl paskutinio kruopų maišelio. Nes be degančio reikalo tu ten tiesiog neini. Arba eini vėlai vakare, kai net alkoholis nebepardavinėjamas, kuomet žmonių vos vienas kitas. Kad norėdamas pakvėpuoti grynu oru išeini tik į kiemą arba slampinėji nuošaliomis gatvelėmis, o ne pagrindiniais prospektais ir alėjomis.
O ekstravertams, ką aš galiu pasakyti? Turėsite, mielieji, prisitaikyti. Ces‘t la vie. Kai negali pakeisti situacijos, keisk požiūrį. Gal jums tai skamba kaip juodas humoras. Bet, žmonės, mūsų ir jūsų protėviai pragyveno karą, marą, badą, raupus, ledinį šaltį, stichines nelaimes, trėmimus ir kitokius siaubus. Ir įsivaizduokit, neturėjo net interneto! O jums reiks tiesiog patogiai savo šiltuose, pilnuose maisto namuose pakentėti su... savimi ir savo mylimomis šeimomis.
O geriausia dalis yra ta, kad viskas praeina. Žmonės dar ne tiek pragyveno, tai koroną mes gal kaip nors!
Kadangi esu šiaip jau labai nerimastinga ir linkusi panikuoti, informaciją apie virusus sąmoningai labai ribojau. Nes dėl lakios fantazijos apie tai, kas būtų, jeigu būtų, tualetinio popieriaus būtų neužtekę. Tačiau ateina metas pažiūrėti realybei į akis. Tai yra, suvokti, kad situacija yra grėsminga jei ne man, tai bent jau nemažai daliai silpnesnės visuomenės. Ir kad optimizmas ir pozityvus mąstymas šiuo metu būtų ne kas kita, kaip bėgimas nuo problemos, užuot ją sprendus. Dėl to visi karantinuojamės, saugojame save ir kitus. Taip, daug kam žlugo planai, kelionės, projektai ir t.t. Taip, blogi dalykai nutinka. Ne iš gero gyvenimo juk šie sprendimai.
Perskaitau socialiniuose tinkluose skundų, kad ateinančias kelias savaites nebus ką veikti, nu kaip čia vienam namuose, arba bute su ta pačia šeima ir panašiai, ir bla bla bla...
Žinot ką? O intravertai, jei būtų tikrai atviri, pasakytų – va čia tai prasidėjo gyvenimas! Gali legaliai sėdėti namie, įsisupus į minkštą pledą skaityti knygas, žiūrėti filmus, gaminti išsvajotus patiekalus, dirbti iš namų, žaisti su vaikais ar su antrąja puse gurkšnoti vyną, neiti net į parduotuves, viską užsisakinėti internetu – maistą, kosmetiką, vitaminus, namų apyvokos daiktus, drabužius, jei jau taip labai prisireikia. Ir svajoti svajoti... Na, žodžiu, toks tipiškas Ikea katalogo vaizdas. Pagaliau išaušo mūsų valanda.
Kadangi gyvenam ekstravertiškų vertybių laikotarpiu, kai aktyvus darbas, po jo – aktyvus laisvalaikis, treniruotės, susitikimai su draugais, savaitgaliais – vakarėliai, seminarai ar kelionės, yra tikra siekiamybė ir sėkmingo (arba tikro!) gyvenimo simbolika. Todėl kartais būna, jei ne gėda, tai tikrai kiek nepatogu pasakyti, kad man taip malonu sėdėti namie, vėpsoti pro langą, ar, žiūrėdama į lubas, svajoti... Kad, tiesą sakant, nelabai mėgstu keliauti, o vakarėlio geriausia dalis yra grįžimas namo ir prisiminimai apie jį. Intravertams vieniems beveik niekada nebūna nuobodu.
Todėl intravertai kasdien išgyvena vidinius prieštaravimus tarp NORIU pabūti vienas ir REIKIA pasižmonėti. O kol bus karantinas, žmonėtis ne tik nereikia, bet ir nerekomenduojama, pavojinga, ir kuo toliau, tuo labiau draudžiama. Pagaliau elgtis taip, kaip liepia intraverto širdis yra skatinama. La-fa!
Tikrai neliksi nesuprastas, kad turėdamas laiko, neslankioji po akropolius. Kad nesistumdai parduotuvėse, kovojant dėl paskutinio kruopų maišelio. Nes be degančio reikalo tu ten tiesiog neini. Arba eini vėlai vakare, kai net alkoholis nebepardavinėjamas, kuomet žmonių vos vienas kitas. Kad norėdamas pakvėpuoti grynu oru išeini tik į kiemą arba slampinėji nuošaliomis gatvelėmis, o ne pagrindiniais prospektais ir alėjomis.
O ekstravertams, ką aš galiu pasakyti? Turėsite, mielieji, prisitaikyti. Ces‘t la vie. Kai negali pakeisti situacijos, keisk požiūrį. Gal jums tai skamba kaip juodas humoras. Bet, žmonės, mūsų ir jūsų protėviai pragyveno karą, marą, badą, raupus, ledinį šaltį, stichines nelaimes, trėmimus ir kitokius siaubus. Ir įsivaizduokit, neturėjo net interneto! O jums reiks tiesiog patogiai savo šiltuose, pilnuose maisto namuose pakentėti su... savimi ir savo mylimomis šeimomis.
O geriausia dalis yra ta, kad viskas praeina. Žmonės dar ne tiek pragyveno, tai koroną mes gal kaip nors!