Apie gryno oro naudą vaikui prirašyta labai daug. Tačiau pakankamai mažai kalbama apie tai, kad tai naudinga ir mamai.
Kažkada viename straipsnyje radau patarimą neperleisti ėjimo su kūdikiu į lauką tėčiui ar močiutei. Nes ir pačiai mamai neprošal pasivaikščioti gryname ore. Turbūt tai buvo vienas vertingiausių patarimų. Ir tegul nesustabdo jūsų visokie „šalta, lyja, vėjas“ arba „neturiu kuo apsirengti“.
Jei vaiko miegelis yra aukso vertės, nes per jį galima skirti laiko sau arba nuveikti svarbius darbus, kuriuos su vaiku neišeina, tuomet aš darau taip: Išeinu į lauką kokia valanda anksčiau, negu jos miego laikas, pabūnam lauke, kol užmiega, tada nuo užmigimo praėjus 10-15 min vežu namo, tuo metu būna įmigusi ir neprižadina spynelių kodų cypsėjimai bei lifto garsai. Tuomet įvežu į balkoną ir likęs laikas mano! Arba užmigdau namuose, o į lauką einam po miegelio.
Vaikščioti verta ne tik įprastu tempu, bet ir „įjungti aukštesnę pavarą“, tai yra, eiti greituoju būdu. Taip, kad net sušiltum. Arba priešingai, itin lėtai, meditatyviai, t.y., koncentruojant dėmesį į savo kūno pojūčius, jaučiant, kaip pėdos liečiasi su žeme, kaip juda kiekvienas raumenukas, mintyse tariant „kairė-dešinė-kairė-dešinė“. Tai dar vadinama sąmoningu ėjimu, viena iš mindfulness praktikų dėmesingumui ugdyti.
Galima pabandyti „karališką“ eiseną – atlošus pečius, patempus stuburą aukštyn, pakelta galva, lėtai, neskubant, tarsi turint visą pasaulio laiką. Vaikštinėti.
Kai mano pirmagimė buvo maža, kartais nuvažiuodavome į miesto centrą, į vaikų žaidimų aikšteles. Kartą, prie Muzikinio teatro, kol dukra žaidė, o aš ją stebėjau, netikėtai pamačiau moterį-karalienę. Ji buvo ne per seniausiai pagimdžiusi, sprendžiau iš vežimėlio, tinkamo vaikams iki pusės metų. Jauna, tačiau su elegantiškomis manieromis, tarsi kokios aristokratės. Kai mano dukra buvo kūdikis, mano rūbai būdavo laisvi, patogūs, ir aš visai neskyriau dėmesio tam, kaip aš atrodau. Veidas buvo nuolat pilnas įtampos, nes galva pilna įvairių minčių ir baimių, kas bus jeigu kūdikis pabus ir ims verkti. Į miestą važiuodavau apsikrovusi daugybe daiktų, nes „nežinia kas gali nutikti, nežinia, ko gali prireikti“. Tuo tarpu jos drabužiai buvo aptempti ir išryškinantys gražią figūrą. Juodi ilgi plaukai tvarkingai sušukuoti krito ant nugaros. Eidama lėtai, nesiblaškydama ir nesidairydama stūmėsi elegantišką prabangų vežimėlį. Joje nesijautė „supermamiškos“ arogancijos, tačiau spindėjo vertės pojūtis. Tokia tikra Karalienė.
Žmonių, turinčių problemų su saviverte, galvose kaipmat, tarsi sliekai per lietų, ima lįsti viršun įvairios mintys: „ką tu čia dabar leidi sau vilkti koją už kojos“, „tiek darbų laukia, o tu čia slampinėji“ , „tave gi visi lenkia, net senos bobutės, tuoj aplenk ir pats gyvenimas“. Kaip matome, šios mintys neturi jokio ryšio su realybe, juk tikslas yra pasivaikščioti, tačiau jos puikiai atspindi žmogaus giluminius įsitikinimus apie save ir pasaulį.
Viena klientė pasakojo: „Po pusvalandžio pastangų ėmė mausti nugarą, o nuo lėto ėjimo – pakinklius. Ant kiek stipriai mano kūne įsirašiusi programa – „lėk“, ir nuojauta „tu neverta čia būti, tai – didelių žmonių pasaulis, o tu maža“. (Tai yra ženklas, kad tiesiog būtina taip pavaikščioti kasdien). Po keleto dienų tapo lengviau fiziškai, tačiau vis reikėjo kartas nuo karto sau priminti, jog turiu pasitempti. Beje, labai padeda aukštakulniai batai, išplauti ir tvarkingai sušukuoti plaukai, akiniai nuo saulės. Ypač sunku būna susitvardyti, jei susiduriu su problemomis, tuomet veide atsiranda įtampa, pečiai susigūžia, kojos lekia greičiau namo. Suprantu, kad reikia pasitreniruoti eiti per sunkumus pakelta galva“.
Kokia yra vaikščiojimo nauda? Aprašysiu keletą svarbiausių dalykų:
* Pasportuoji, tvirtėja raumenys. Kuomet auginau pirmagimę, eidavau į mamyčių ir vaikučių sporto užsiėmimus. Taip, tuo metu būdavo įdomu, naudinga. Pajudi, pasimankštini, pabendrauji su kitomis mamomis. Tačiau aš vis tiek negalėdavau susikaupti ir sutelkti dėmesį į tai, ką darau. O vaikščiojimas lauke yra nemokama judri pramoga, be papildomų galimybių „apsikeisti virusais“.
* Dėmesį gali skirti kam tinkama: problemų sprendimams (judant ateina naujų, kūrybiškų minčių), dėmesingumui lavinimui, įrašų klausymuisi ir t.t.
* Proga panarstyti po savo rajono gatveles ir užkampius. Yra toks gražus lietuviškas žodis „paslampinėti“. Nes šiaip neprisiruoštum ir stabdytų visokie „nu kaip aš čia dabar“, „žmonės galvos, ko čia šita boba po jų gatves slampinėja“. Aišku, žmonės realiai apie jus galvoja mažiau, negu jūs manote, dažniau mums reikia pasiteisinimo prieš save.
* Jei stiprėja imunitetas vaikui, stiprėja ir jums!
* Pagerėja nuotaika, praskaidrėja protas. Moksliniai tyrimai rodo, kad judėjimas padeda gydyti depresiją, nerimą, įvairias baimes, didina kūrybiškumą, gebėjimą spręsti problemas. Kūno terapijos mokslas teigia, kad kūnas ir psichika tampriai susiję, sudaro vieną sistemą ir veikia vienas kitą. Psichiatras A.Lowen knygoje „Depresija ir kūnas“ rašo, jog, sergant depresija, žmogus atitrūksta nuo realybės, į kurią jam būtina sugrįžti. Jis skęsta iliuzijų miglose, kurias jam reikia išsklaidyti. Depresija sergantieji beveik nejaučia savęs – nei fiziškai, nei psichologiškai. Ypač jų būna silpna apatinė kūno dalis. Kadangi judant imame geriau jausti savo kūną, o kūnas yra materialus, jis padeda grįžti į realybę.
* Metafora „abiems kojomis remtis į žemę“ reiškia gerai orientuotis realybėje. Net ir neskaitant mokslinių tyrimų tikriausiai pastebėjote, kaip paprasčiausiai pasivaikščiojus pagerėja nuotaika ir praskaidrėja protas.
Taigi, galime drąsiai teigti, kad bet koks vaikščiojimas gydo kūną ir sielą. Todėl čiupkime, jei turime, transportus ir pirmyn! :)
Ši nuotrauka daryta spalio mėnesį. Ji irgi turi malonią istoriją. Sugalvojom su mažyle (na gerai, aš sugalvojau, o 9 mėnesių mažė nejaugi ginčysis su mama?) vyresnėlę nuvežti į treniruotę, o pačios pasivaikščioti šalia esančiomis gražiomis Žaliakalnio gatvelėmis. Viename kieme šalia medinio namo esančiame sode malonus garbaus amžiaus vyriškis skynė obuolius ir dėjo juos į krepšį. Vaizdas buvo toks maloniai idiliškas, kad negalėjau šypsodamasi atitraukti akių. Kai jis žvilgtelėjo į mane, žinoma, pasisveikinau. O jis man pasiūlė pasivaišinti obuoliais. Ir jie ne šiaip buvo skanūs, bet ypatingi, nes pagardinti maloniu jausmu.
