- Pagaliau šventės baigėsi! – atsidūsta dažnas.
Yra toks senas pusiau rimtas posakis, berods apie svečius (ar apie vaikus?), kad jie pradžiugina du kartus: pirmą kartą, kai ateina, antrą – kai išeina. Kartais atrodo, kad apie šventes daugelis pasakytų tą patį.
Prieš šventes perskaičiau gana įdomų tekstą apie tai, kad tikrasis gyvenimas yra kasdienybėje, visas likusias 360 dienų, o ne per tas keletą ypatingų, šventinių.
Idėja teisinga, tačiau susimąsčiau, iš tiesų, kam mus reikalingos tos ypatingosios, kodėl jas sureikšminame, taip ilgai ruošiamės ir kodėl mes taip bijome tų kelių dienų per metus?
Atsakymas atėjo berods antrą Kalėdų dieną. Ogi jos tarsi pro didinamąjį stiklą parodo mūsų esamas problemas ar trūkumus, kurie apsikloję kasdienybės dulkėmis nelabai ir matosi. Jos parodo tikrąją esamų santykių kokybę, vertybių stiprumą, mūsų pačių efektyvumą.
Šventės padeda mums į save ir savo santykius pažiūrėti iš šalies. Jei ne šventės, daugybės dalykų nepastebėtume:
- Patiriame nusivylimo, gėdos jausmų, konfliktų su pačiais brangiausiais žmonėmis. Žinoma, galima išspausti šypsenas prieš foto objektyvą, tačiau tikrų problemų nuo savęs nepaslėpsim.
- Rinkdami dovanas suprantame, kad visai nepažįstame sau brangių žmonių, neįsivaizduojame apie ką jie svajoja, ką mėgsta, kas juos pradžiugintų.
- Labai puikiai galime pastebėti kiek turime nepagrįstų lūkesčių sau, savo artimiesiems ir pasauliui, kai viskas vyksta ne taip, kaip norėjome: kuomet susiginčijame, kuomet nespėjame, ar tiesiog atsiranda nenumatytų kliūčių, ar tiesiog Kūrėjas iškrečia pokštų.
- Taip pat iš savo artimųjų sulaukiame pastabų, kritikos, nepasitenkinimo (mūsų nuomone, nepelnytų).
- Namus pražiūrime tarsi naujoko žvilgsniu – kai atrodytų žmogui, kuris pirmą kartą juos mato. Ir tada pamatome, kad ne vien tik gražius kampus.
- Pastebime, kad nors drabužis, šukuosena, makiažas yra šventiniai, nugara tiesesnė, o galva laikoma aukščiau nei įprastai, veidrodyje ar nuotraukose atrodome patys sau šiaip sau. Kūnas sudribęs, oda papilkėjusi. Gal metas pamąstyti apie kasdieninę mankštą? Arba naują kirpėją?
Žinau žmonių, kurie per Kalėdas visada keliauja. Manyčiau, kai kurie iškeliauja ne tik paieškoti naujų įspūdžių, pažinti kitas kultūras, paragauti Kalėdų maisto visame pasaulyje, bet ir tarsi bando pabėgti nuo savęs.
Žinoma, po švenčių galima ramiau atsipūsti, su entuziazmu nerti į darbus, rūpesčius. Kai kurie taip ir daro. FB iškart po švenčių žmonės rašo postus, su kokiu malonumu grįžta į darbus. Ir man visada kyla klausimas: ar jau tas darbas taip džiugina, ar šeima taip erzina, kad vos tris dienas pabuvus kartu, užuot gerai praleidus laiką ir atsipalaidavus, pasiilgsti darbo?
Todėl po švenčių visai naudinga būtų skirti pamąstymui, ką turėčiau keisti savyje ar savo aplinkoje (daiktinėje! Nepradėkit užsiimti aplinkinių auklėjimu!)
Atsakinėkite vienu metu tik į vieną klausimą, nesiblaškykite. Ta prasme, kad nebūtų „aš bijojau..., bet gal be reikalo, gi buvo galima...“ Nes tikslas ir yra sudėlioti suveltas mintis į lentynėles.
Geriausia būtų, jei 4 žodžius (Baimė, Nusivylimas, Ramybė, Pokyčiai) surašytumėte ant atskirų lapelių ir išdėliotumėte ant grindų. Tuomet atsistotumėte ant vieno ir tik surašius jo atsakymus, eitumėte ant kito. O jei prisimintumėte kažką papildomai iš to, ant kurio jau buvote, tik atsistoję ant jo atsakinėtumėte.
1. Baimė. Ko aš bijojau? Dėl ko nerimavau? Dėl ko kilo viduje panika?
2. Nusivylimas. Kuo nusivyliau? Dėl ko nuliūdau arba supykau (dažnai nusivylimas slepiasi po pykčio ar liūdesio kauke)?
3. Ramybė. Gal visgi nebuvo taip viskas ir blogai? Kas galėjo būti blogiau, bet nebuvo? Kas ėjosi pakankamai sklandžiai?
4. Pokyčiai. Turbūt svarbiausia dalis – ką ateityje turėčiau daryti kitaip? Ko reiktų išmokti? Kokias savybes vystyti? Ką savyje patobulinti? Šita dalis man patinka labiausiai. Žinoma, galima kaltinti riebias lietuviška užstalės tradicijas, tėvus ar net senelius, iš kurių išmokome nerimauti ar persivalgyti, tačiau kur kas naudingiau yra keistis pačiam. Keisti savo tradicijas, mintis, elgesį, planus ir pan.
Geriausia būtų, jei atsakytumėte raštu, ir kitais metais, likus kelioms dienoms iki Advento (arba jau rugsėjo vidury) perskaitytumėte ir apmąstytumėte atsakymus. Kad išvengtumėte ir nekartotumėte klaidų. Būtų puikus tobulėjimo kelias.
Kad būtų aiškiau, pasidalinsiu savo darbu. Prieš kažką siūlant kitiems, tiesiog privalau išbandyti tai „ant savęs“. Ir nors šią praktiką esu atlikusi ne kartą, atsakiau į klausimus. Kažkodėl įtariu, kad jūsų atsakymai bus labai panašūs, cha cha!
1. Dėl ko nerimavau? Kad pritrūks maisto (prašom nesijuokt, nes man ir pačiai juokinga darosi rašant). Kad bus likę nesutvarkytų vietų namuose ir jos atrodys baisiai Kalėdinėse nuotraukose. Kad vaikai susirgs. Kad nebus šventinės nuotaikos. Kad mano išrinktos dovanos gavėjus nuvils. Kad išleisiu per daug pinigų.
2. Nusivylimas. Kuo nusivyliau? Vaikai nieko nevalgė, nes tai jiems neįprastas maistas. Kad ir kaip stengiausi palaikyti dienotvarkę, kūdikis neužmigo įprastu laiku. Nevalgė, o tik visą dieną užkandžiavo. Spėjau atlikti tik trečdalį suplanuotų darbų. Kai kurie skalbiniai nespėjo išdžiūti laiku. Jaučiausi pavargusi.
3. Ramybė. Gal visgi nebuvo taip viskas ir blogai? Aišku, kaip ir reikėjo tikėtis, maisto ne tik nepritrūko, bet ir liko. Džiugu, kad šiemet pakankamai mažai likučių iškeliavo į šiukšlių dėžę – beveik viską suvalgėme arba užsišaldžiau – po truputį suvartosime. Esame visi sveiki. Namuose skambėjo muzika. Mažylė, nors ir „nauju ritmu, nauju maistu“, visgi laikėsi puikiai, buvo rami ir geros nuotaikos. Vaikams dovanos patiko (jie meluot gi nemoka) –tai svarbiausia, o suaugusieji (beje, jie irgi atvirai nerodė nusivylimo) patys nusipirks tai, apie ką svajoja. Nuovargis – normali suaugusio žmogaus būsena, nieko tokio, pailsėjus praeina. Džiaugiuosi, kad šventėms su mama ir broliene pasiskirstėme kas kokius patiekalus gamins, taip mažiau darbo ir mažiau likučių.
4. Pokyčiai. Ką ateityje turėčiau daryti kitaip? Svarbiausia, turėčiau mokyti daugiau planuoti (Nors kaskart skyrusi laiko planavimui, pamatau daugybę jo privalumų, tokių kaip sutaupytas laikas ir pinigai, ramybės ir užtikrintumo jausmas, vis tik įprotis veikti impulsyviai paima viršų). Kitais metais po Visų šventųjų dienos pradėsiu darytis darbų sąrašą ir pakabinsiu jį virtuvėje, kad visi matytų, ką reikia nuveikti iki švenčių. Susirašysiu gaminamų patiekalų sąrašą. Kartosiu sau, kad visko užteks, maisto tikrai bus daugiau, negu pakankamai. Apgalvosiu dekoracijas iš anksto (nuo rugsėjo!). Nuo šiandien sportuosiu bent po 5 minutes, kad energijos turėčiau daugiau. Į maisto gamybos ir namų tvarkymo, valymo bei puošybos darbus įtrauksiu vaikus. Sumažinsiu nereikalingų daiktų kiekį namuose. Dovanas reiktų pirkti visus metus, taip pat atidžiau stebėti artimųjų pomėgius ir poreikius.
Ši praktika veikia panašiai kaip spintos sutvarkymas. Joje neatsiranda naujų daiktų (nei minčių), tačiau surūšiavus ir sudėliojus į atskiras lentynas, vietos atsiranda daugiau, aiškiau supranti, kurie daiktai naudingi, o kurie jau atitarnavę, ką reikia paleisti, o ko galbūt trūksta. Arba iš naujo „atrandi“ ir pritaikai seniai naudotą gėrį.
Šiems keturiems klausimams užtruksite vos apie pusvalandį, o palengvėjimo jausmas – praktiškai garantuotas.
Linkiu visiems daugiau erdvės ne tik spintose, bet ir galvose. Taip sakant, šviesių ir ramių galvų!
Yra toks senas pusiau rimtas posakis, berods apie svečius (ar apie vaikus?), kad jie pradžiugina du kartus: pirmą kartą, kai ateina, antrą – kai išeina. Kartais atrodo, kad apie šventes daugelis pasakytų tą patį.
Prieš šventes perskaičiau gana įdomų tekstą apie tai, kad tikrasis gyvenimas yra kasdienybėje, visas likusias 360 dienų, o ne per tas keletą ypatingų, šventinių.
Idėja teisinga, tačiau susimąsčiau, iš tiesų, kam mus reikalingos tos ypatingosios, kodėl jas sureikšminame, taip ilgai ruošiamės ir kodėl mes taip bijome tų kelių dienų per metus?
Atsakymas atėjo berods antrą Kalėdų dieną. Ogi jos tarsi pro didinamąjį stiklą parodo mūsų esamas problemas ar trūkumus, kurie apsikloję kasdienybės dulkėmis nelabai ir matosi. Jos parodo tikrąją esamų santykių kokybę, vertybių stiprumą, mūsų pačių efektyvumą.
Šventės padeda mums į save ir savo santykius pažiūrėti iš šalies. Jei ne šventės, daugybės dalykų nepastebėtume:
- Patiriame nusivylimo, gėdos jausmų, konfliktų su pačiais brangiausiais žmonėmis. Žinoma, galima išspausti šypsenas prieš foto objektyvą, tačiau tikrų problemų nuo savęs nepaslėpsim.
- Rinkdami dovanas suprantame, kad visai nepažįstame sau brangių žmonių, neįsivaizduojame apie ką jie svajoja, ką mėgsta, kas juos pradžiugintų.
- Labai puikiai galime pastebėti kiek turime nepagrįstų lūkesčių sau, savo artimiesiems ir pasauliui, kai viskas vyksta ne taip, kaip norėjome: kuomet susiginčijame, kuomet nespėjame, ar tiesiog atsiranda nenumatytų kliūčių, ar tiesiog Kūrėjas iškrečia pokštų.
- Taip pat iš savo artimųjų sulaukiame pastabų, kritikos, nepasitenkinimo (mūsų nuomone, nepelnytų).
- Namus pražiūrime tarsi naujoko žvilgsniu – kai atrodytų žmogui, kuris pirmą kartą juos mato. Ir tada pamatome, kad ne vien tik gražius kampus.
- Pastebime, kad nors drabužis, šukuosena, makiažas yra šventiniai, nugara tiesesnė, o galva laikoma aukščiau nei įprastai, veidrodyje ar nuotraukose atrodome patys sau šiaip sau. Kūnas sudribęs, oda papilkėjusi. Gal metas pamąstyti apie kasdieninę mankštą? Arba naują kirpėją?
Žinau žmonių, kurie per Kalėdas visada keliauja. Manyčiau, kai kurie iškeliauja ne tik paieškoti naujų įspūdžių, pažinti kitas kultūras, paragauti Kalėdų maisto visame pasaulyje, bet ir tarsi bando pabėgti nuo savęs.
Žinoma, po švenčių galima ramiau atsipūsti, su entuziazmu nerti į darbus, rūpesčius. Kai kurie taip ir daro. FB iškart po švenčių žmonės rašo postus, su kokiu malonumu grįžta į darbus. Ir man visada kyla klausimas: ar jau tas darbas taip džiugina, ar šeima taip erzina, kad vos tris dienas pabuvus kartu, užuot gerai praleidus laiką ir atsipalaidavus, pasiilgsti darbo?
Todėl po švenčių visai naudinga būtų skirti pamąstymui, ką turėčiau keisti savyje ar savo aplinkoje (daiktinėje! Nepradėkit užsiimti aplinkinių auklėjimu!)
Taigi, 4 klausimai, padėsiantys suprasti savo suveltas mintis, pažinti jausmus, o gal net keisti gyvenimą. Juos kažkada radau vienoje knygoje apie vaikų auklėjimą. Ši praktika buvo rekomenduojama atlikti po sunkų situacijų, kuomet atrodo, kad sprogsi. Kai esi nusivylęs ir savimi, ir vaiku. Tačiau, žinoma, tokių situacijų būna apstu ir be vaikų. Todėl praktika pasitarnauja daugelyje „ekstremalių“ situacijų. Pavyzdžiui, kai ateina šventės.
Atsakinėkite vienu metu tik į vieną klausimą, nesiblaškykite. Ta prasme, kad nebūtų „aš bijojau..., bet gal be reikalo, gi buvo galima...“ Nes tikslas ir yra sudėlioti suveltas mintis į lentynėles.
Geriausia būtų, jei 4 žodžius (Baimė, Nusivylimas, Ramybė, Pokyčiai) surašytumėte ant atskirų lapelių ir išdėliotumėte ant grindų. Tuomet atsistotumėte ant vieno ir tik surašius jo atsakymus, eitumėte ant kito. O jei prisimintumėte kažką papildomai iš to, ant kurio jau buvote, tik atsistoję ant jo atsakinėtumėte.
1. Baimė. Ko aš bijojau? Dėl ko nerimavau? Dėl ko kilo viduje panika?
2. Nusivylimas. Kuo nusivyliau? Dėl ko nuliūdau arba supykau (dažnai nusivylimas slepiasi po pykčio ar liūdesio kauke)?
3. Ramybė. Gal visgi nebuvo taip viskas ir blogai? Kas galėjo būti blogiau, bet nebuvo? Kas ėjosi pakankamai sklandžiai?
4. Pokyčiai. Turbūt svarbiausia dalis – ką ateityje turėčiau daryti kitaip? Ko reiktų išmokti? Kokias savybes vystyti? Ką savyje patobulinti? Šita dalis man patinka labiausiai. Žinoma, galima kaltinti riebias lietuviška užstalės tradicijas, tėvus ar net senelius, iš kurių išmokome nerimauti ar persivalgyti, tačiau kur kas naudingiau yra keistis pačiam. Keisti savo tradicijas, mintis, elgesį, planus ir pan.
Geriausia būtų, jei atsakytumėte raštu, ir kitais metais, likus kelioms dienoms iki Advento (arba jau rugsėjo vidury) perskaitytumėte ir apmąstytumėte atsakymus. Kad išvengtumėte ir nekartotumėte klaidų. Būtų puikus tobulėjimo kelias.
Kad būtų aiškiau, pasidalinsiu savo darbu. Prieš kažką siūlant kitiems, tiesiog privalau išbandyti tai „ant savęs“. Ir nors šią praktiką esu atlikusi ne kartą, atsakiau į klausimus. Kažkodėl įtariu, kad jūsų atsakymai bus labai panašūs, cha cha!
1. Dėl ko nerimavau? Kad pritrūks maisto (prašom nesijuokt, nes man ir pačiai juokinga darosi rašant). Kad bus likę nesutvarkytų vietų namuose ir jos atrodys baisiai Kalėdinėse nuotraukose. Kad vaikai susirgs. Kad nebus šventinės nuotaikos. Kad mano išrinktos dovanos gavėjus nuvils. Kad išleisiu per daug pinigų.
2. Nusivylimas. Kuo nusivyliau? Vaikai nieko nevalgė, nes tai jiems neįprastas maistas. Kad ir kaip stengiausi palaikyti dienotvarkę, kūdikis neužmigo įprastu laiku. Nevalgė, o tik visą dieną užkandžiavo. Spėjau atlikti tik trečdalį suplanuotų darbų. Kai kurie skalbiniai nespėjo išdžiūti laiku. Jaučiausi pavargusi.
3. Ramybė. Gal visgi nebuvo taip viskas ir blogai? Aišku, kaip ir reikėjo tikėtis, maisto ne tik nepritrūko, bet ir liko. Džiugu, kad šiemet pakankamai mažai likučių iškeliavo į šiukšlių dėžę – beveik viską suvalgėme arba užsišaldžiau – po truputį suvartosime. Esame visi sveiki. Namuose skambėjo muzika. Mažylė, nors ir „nauju ritmu, nauju maistu“, visgi laikėsi puikiai, buvo rami ir geros nuotaikos. Vaikams dovanos patiko (jie meluot gi nemoka) –tai svarbiausia, o suaugusieji (beje, jie irgi atvirai nerodė nusivylimo) patys nusipirks tai, apie ką svajoja. Nuovargis – normali suaugusio žmogaus būsena, nieko tokio, pailsėjus praeina. Džiaugiuosi, kad šventėms su mama ir broliene pasiskirstėme kas kokius patiekalus gamins, taip mažiau darbo ir mažiau likučių.
4. Pokyčiai. Ką ateityje turėčiau daryti kitaip? Svarbiausia, turėčiau mokyti daugiau planuoti (Nors kaskart skyrusi laiko planavimui, pamatau daugybę jo privalumų, tokių kaip sutaupytas laikas ir pinigai, ramybės ir užtikrintumo jausmas, vis tik įprotis veikti impulsyviai paima viršų). Kitais metais po Visų šventųjų dienos pradėsiu darytis darbų sąrašą ir pakabinsiu jį virtuvėje, kad visi matytų, ką reikia nuveikti iki švenčių. Susirašysiu gaminamų patiekalų sąrašą. Kartosiu sau, kad visko užteks, maisto tikrai bus daugiau, negu pakankamai. Apgalvosiu dekoracijas iš anksto (nuo rugsėjo!). Nuo šiandien sportuosiu bent po 5 minutes, kad energijos turėčiau daugiau. Į maisto gamybos ir namų tvarkymo, valymo bei puošybos darbus įtrauksiu vaikus. Sumažinsiu nereikalingų daiktų kiekį namuose. Dovanas reiktų pirkti visus metus, taip pat atidžiau stebėti artimųjų pomėgius ir poreikius.
Ši praktika veikia panašiai kaip spintos sutvarkymas. Joje neatsiranda naujų daiktų (nei minčių), tačiau surūšiavus ir sudėliojus į atskiras lentynas, vietos atsiranda daugiau, aiškiau supranti, kurie daiktai naudingi, o kurie jau atitarnavę, ką reikia paleisti, o ko galbūt trūksta. Arba iš naujo „atrandi“ ir pritaikai seniai naudotą gėrį.
Šiems keturiems klausimams užtruksite vos apie pusvalandį, o palengvėjimo jausmas – praktiškai garantuotas.
Linkiu visiems daugiau erdvės ne tik spintose, bet ir galvose. Taip sakant, šviesių ir ramių galvų!
Nuotraukos: pixabay.com