Artėjant Didžiosioms Metų Šventėms Facebook'o postuose ar komentaruose pastebiu ne tik džiaugsmingų išpuoštų namų nuotraukų, dovanų idėjų, klausimų apie maistą, bet ir nusiskundimų, jog žmonėms darosi liūdna, viduje tuščia, švenčių ne tik nelaukia, bet ir ... bijo ar nekenčia. Šventės sukelia ne tik malonų jaudulį, bet ir nerimo bei streso. Tikriausiai daugiau nei viena šventė (na, gal dar gimtadienis) nesukelia tiek laukimo, jaudulio. Tačiau ir nusivylimo.
Kodėl taip atsitinka?
Jau pats pavadinimas „šventė“ skamba kažkaip šventai, pozityviai, jaudinančiai maloniai.
Nuo vaikystės esame įpratę, kad tam tikros dienos yra kažkokios ypatingos, joms ruošiamasi iš anksto, namai yra papuošiami, vaikai gauna dovanėlių. Atvirukai, knygutės, žurnalai, o dabar dar ir internetas pilnas idiliškų paveikslėlių su eglutėm, blizgučiais, sniegučiu, linksmais, apsikabinusiais žmogučiais, žvakės ar židinio liepsnelėm (normalu, žmonės mėgsta pozityvą, juk niekas nenorės žiūrėti į nepatenkintus veidus ar siųsti atviruko apie nevykusias Kalėdas).
Todėl mums užsifiksuoja, kad tai kažkas ypatingo. Būtinai linksma ir pozityvu. Būtinai su šeima, gimine ir daug maisto. Mūsų svajonėse, ta diena turi būti KAŽKAS TOKIO. Todėl nejučia užsikeliame aukštus standartus, tikimės, kad bus viena geriausių dienų metuose. Deja, sveiki atvykę į planetą Žemę. Šventė yra gyvenimo dalis. O gyvenimas būna visoks, ne tik džiaugsmingai pozityvus.
Pamenu, kai mano vyresnioji dukra dar buvo maža, per Kalėdas susirgo. Paprasta, normalia vaikiška liga – peršalimu. Tačiau tuo metu man tai atrodė baisu. Kodėl mums taip nutiko?! – dramatizavo mano vidinė svajoklė. OMG, juk Kalėdos, jos turi būti su daug sniego, girliandų, draugų, sveikais raudonskruosčiais vaikais, lipdančiais Besmegenius, važinėjančius rogutėmis ir krykštaujančius! Jose kažkaip „neįsipaišė“ snarglėtos nosys, naktiniai kosuliai, anei temperatūra.
Taigi, prisireikė vaistų. Artimiausia vaistinė buvo šalia Onkologijos ligoninės, joje degė daug šviesų. Net nupurtė pagalvojus „va kur žmonės kartais Kalėdas švenčia!“. Ir man pasidarė truputį gėda dėl savo vidinių dramų. Supratau, kaip gerai gyvenu ir kokios juokingai menkos mano bėdos.
Tai kaipgi nesusigadinti šventės pačiam sau?
Pirmiausia, neturėti jokių lūkesčių. Kuo jie didesni lūkesčiai, tuo yra didesnis nusivylimo pavojus. Įsitikinimai „viskas turi būti tobula“ arba „visi turi būti laimingi“ yra įtampos parako statinės, galinčios sprogti nuo mažiausios nesėkmės kibirkštėlės. Jei norit sutaupyti nervų ir išvengti sprogimo, orientuokitės į tai, kas būtų pakankamai gerai: pakankamai gera dovana, visai graži muzika, skanus maistas, normali nuotaika.
Per Kalėdas gali nebūti sniego, arba prisnigti tiek, kad sukels įvairių nesklandumų. Planai gali žlugti. Kaimynai gali švęsti kur kas linksmiau, negu jūs. Su šeimos nariais galite susipykti. Su giminėmis išlįsti senos nuoskaudos (Jei santykiai įtempti, per Kalėdas ne tik kad nesusitaikysite, bet greičiausiai konfliktai dar ir paaštrės). Maistas gali prisvilti arba prarūgti. Dovanos gali nepradžiuginti. Elektra dingti. Jūs galite pasijusti pavargę, sunerimę. Nespėti paruošti ataskaitų, todėl darbe užsibūti iki išnaktų. Tačiau jei neužkelsite tobulumo kartelės į padanges, jeigu kartosite sau, kad kol niekas nemirė, tai nėra tragedija, pasitelksite humorą, nesėkmes priimsite kaip nuotykį, išvengsite daugybės nereikalingo streso.
Kitas svarbus dalykas, kurį turite suvokti - kad greičiausiai niekas jums šventės nepadarys. Jei esate suaugęs, šventę ir atitinkamą "vaibą" kuriatės pats. Ne kiti žmonės, ne aplinka, bet tu pats esi už savo nuotaiką atsakingas. Pirmiausia paklauskite savęs „kas man yra šventė? Kokie atributai ar ritualai ją sukurtų?“. Dažniausiai šventės jausmą kuria trys dalykai:
- Vaizdai. Nepatingėkite pasipuošti, padekoruoti namų, apgalvokite, kuo apsirengsite patys, kuo vilkėdami jausitės šventiškai. Šventinę nuotaiką kuria ir apšvietimas, todėl užsidekite žvakių, pasikabinkite kuo daugiau lempučių.
- Garsai. Tai tikrai neprivalo būti „Last Christmas“, kurią kasdien girdime prekybcentriuose. Kokia muzika Jums maloni ir nuteikia pakylėtai? Tegul namuose ar ausinėse ji skamba kuo dažniau.
- Kvapai. Paprastai žmonėms šventiniai kvapai yra susiję su saldumynais – vanilės, imbiero, cinamono, kardamono, taip pat citrusinių vaisių. Tačiau jums gali labiau patikti visai kiti, pvz., kvepalų ar kepto kumpio.
Tačiau gal per šias Kalėdas norite išvykti toliau nuo namų, pašėlti naktiniame klube, užsiimti savanoriška veikla arba pagaliau kaip žmogus išsimiegoti? Tai ir į sveikatą! Tai jūsų gyvenimas ir jūsų šventės.
Kitas klausimas – atvirai ir nuoširdžiai sau atsakykite, su kuo norite švęsti. Vienas? Puiku. Taip ir pasakykite visiems, kas klaus. Neklaus – na ir ačiū Dievui. Norite su kažkuo? Pakvieskite. Sutiks? Tobula! Atsisakys? Ne tragedija.
Žinoma, dažnai patiriame spaudimą šventes būtinai praleisti su šeima, nuvykti pas tuos pačius giminaičius, kaip visada. Taigi, teks mokytis nubrėžti ribas. Jei tikrai nenorite, ypač jei santykiai su giminaičiais yra toksiški, atsiprašykite, mandagiai paaiškinkite, kad šias šventes norite praleisti kitaip ir pasisiūlykite atvykti kitą dieną, pavyzdžiui, gruodžio 27 d. Ir nesijauskite kalti – juk nieko blogo jiems nepadarėte, jūs irgi nusipelnėte šventinės nuotaikos. Žmonės, kuriems pasakėte ne, turi teisę nusivilti, susierzinti. Kitų žmonių lūkesčiai nėra jūsų problema.
Nekartokite sau, kad nemėgstate ar nekenčiate Kalėdų. Greičiausiai taip nėra, jei jūsų galva pakankamai sveika. Kokius žodžius vartojame, ten mūsų dėmesys, tą ir jaučiame. Pabandykite būti sau sąžiningi, nuoširdūs ir pajusite, kad „nekenčiu“ reiškia „bijau nepateisintų lūkesčių“ arba „nenoriu atsakomybės ir sunkumų“. O tai nėra neapykanta.
Jei padarėte viską, kad būtų gera, tačiau širdyje vis tiek nemalonu, jei visgi niekaip nepavyksta savyje užkurti entuziazmo ir šventinės nuotaikos, tai ir neprievartaukite savęs. Juk ne pirmos ir ne paskutinės Kalėdos gyvenime. Šios tegul būna tokios, kokios yra – liūdnos, vienišos, tykios, ligotos, finansiškai skurdžios. Gal jas reiks tiesiog išbūti, išlaukti. Arba praleisti prie televizoriaus. Galbūt per jas suprasite ko jums iš tiesų taip trūksta, ko alksta siela. O šiaip šventės eina ir praeina. Liūdnos taip pat. Greit vėl grįšite į normalų kasdieninį gyvenimą.
Kalėdos nebūtinai yra stebuklų metas (užaukite gi, pagaliau, ir baikite tikėti pasakomis). Nežiūrint to, kad Kalėdos yra šventė, ir dauguma žmonių būna nusiteikę pozityviau, visgi, žiūrint realistiškai, tai yra tokia pati diena, kaip ir daugelis kitų. Per Kalėdas daugybė žmonių visame pasaulyje ne tik švenčia, bet ir dirba darbuose, serga, gimsta, miršta, meldžiasi, pykstasi, taikosi, liūdi, būna nuoširdūs arba ne, verkia, šąla, lieka vienui vieni, nelaimingi, pikti. Leiskite sau ir kitiems būti tokiais, kokie jie yra. Ir nuotaikai tokiai, kokia ji atslenka.
Kaip baigėsi istorija su sergančia dukra? Aš tada , prie Onkologijos ligoninės, supratusi, kokių juokingų "problemų" turėjau, nusipirkau reikalingų vaistų ir grįžau namo. Apkabinau savo dukrytę ir pasidžiaugiau kokios geros mano Kalėdos. Nuo tada į visas šventes žiūriu kur kas paprasčiau. Ir žinote ką? Jos tapo kur kas ramesnės.
nuotrauka: Pixabay.com