Prisimenu tokį įdomų atvejį iš savo darbinės praktikos.
Mama atvedė pas mane dvidešimtmetį jaunuolį, turintį raidos negalią. Jį pradėjo kamuoti didelė baimė tėvui. Tokia baimė, kad pradėjęs apie tai kalbėti, stipriai įsitempdavo vaikino pečiai ir kaklas, net galva pasikreipdavo, formavosi tikas. Mamos teigimu, rimto pagrindo bijoti tėvo nebuvo. Tėvas nėra jo nuskriaudęs, juo labiau, ne tik kad kartu daug metų nebegyveno, bet ir mažai su juo bendravo, retai susitikdavo.
Likus kabinete mums dviese, vaikinas ėmė pasakoti apie tai, kaip jis, būdamas vaikas, matė kaip girtas tėvas mušdavo mamą. Tiesa, vaiko jis neliesdavo. Jo pasakojime po baime slėpėsi ne tik bejėgiškumas, bet ir pyktis tėvui bei gailestis mamai.
Savo darbe dažnai tenka kliautis intuicija. Tą kartą pajutau, kad jaunuolio pečius įtempia kunkuliuojantis pyktis, o kaklą – nuoskauda (beje, vėliau viename kūno terapijos seminare sužinojau, kad nuoskaudos kaupiasi būtent kakle). Vidinės nuojautos vedama, daviau jam užduotį kasdien po 20 kartų kartoti teiginį „Aš atleidžiu tėvui“.
Ir čia prasidėjo įdomūs dalykai.
Po poros savaičių vaikinas baimes vis dar išsakydavo, bet tikai išnyko. Dar po savaitės tėvo bijoti visai nustojo. Tačiau lankėsi pas mane, nes jam tiesiog patiko su manimi kalbėtis, klausinėjo manęs daugelio dalykų, pasakojo apie savo gyvenimą, svajones.
Po mėnesio pasidarė dar įdomiau – tėvas ėmė bendrauti su sūnumi. Labai gražiai ir pagarbiai. Savo iniciatyva, niekieno neprašytas ir neverčiamas. Pradėjo jam skambinti, kviesti kartu kažką nuveikti, kur nors nuvažiuoti. Tuo stebėjosi netgi vaikino mama.
Skamba kaip stebuklas. Juk jaunuolis buvo „kitoks“, mokėsi „kitokioje“ mokykloje, pagal „kitokią“ programą, mąstymas buvo, švelniai tariant, labai konkretus ir paprastas, jis netgi nebūtų galėjęs išsamiai ir tiksliai paaiškinti, ką reiškia žodis „atleisti“.
Iš tiesų šis atvejis parodo, kad stebuklus kuriame mes patys. Ir nesvarbu kiek mums metų, kaip mes jaučiamės, net nesvarbu, ar gebame ir mėgstame savyje giliai kapstytis.
Tačiau tiek šiam vaikinui, tiek visiems kitiems sunkiausia yra perlipti per savo vidinius barjerus. Atleisti mums būna per sunku, per kvaila, nesinori. Mums atrodo, kad suteiksime kitiems kažkokią malonę. Arba, jei atleisime, mūsų skriaudikai toliau mums lips ant galvos. Čia jau kita tema. Visgi, jei norime „paremontuoti“ kitą žmogų, pirmiausia turime patys susitvarkyti savyje, išsikuopti savo vidų, susikurti vidinę ramybę.
O tada jau aplinkybės pačios dėliojasi į vietas, nededant mums milžiniškų pastangų.
Nuotrauka: pixabay.com
Mama atvedė pas mane dvidešimtmetį jaunuolį, turintį raidos negalią. Jį pradėjo kamuoti didelė baimė tėvui. Tokia baimė, kad pradėjęs apie tai kalbėti, stipriai įsitempdavo vaikino pečiai ir kaklas, net galva pasikreipdavo, formavosi tikas. Mamos teigimu, rimto pagrindo bijoti tėvo nebuvo. Tėvas nėra jo nuskriaudęs, juo labiau, ne tik kad kartu daug metų nebegyveno, bet ir mažai su juo bendravo, retai susitikdavo.
Likus kabinete mums dviese, vaikinas ėmė pasakoti apie tai, kaip jis, būdamas vaikas, matė kaip girtas tėvas mušdavo mamą. Tiesa, vaiko jis neliesdavo. Jo pasakojime po baime slėpėsi ne tik bejėgiškumas, bet ir pyktis tėvui bei gailestis mamai.
Savo darbe dažnai tenka kliautis intuicija. Tą kartą pajutau, kad jaunuolio pečius įtempia kunkuliuojantis pyktis, o kaklą – nuoskauda (beje, vėliau viename kūno terapijos seminare sužinojau, kad nuoskaudos kaupiasi būtent kakle). Vidinės nuojautos vedama, daviau jam užduotį kasdien po 20 kartų kartoti teiginį „Aš atleidžiu tėvui“.
Ir čia prasidėjo įdomūs dalykai.
Po poros savaičių vaikinas baimes vis dar išsakydavo, bet tikai išnyko. Dar po savaitės tėvo bijoti visai nustojo. Tačiau lankėsi pas mane, nes jam tiesiog patiko su manimi kalbėtis, klausinėjo manęs daugelio dalykų, pasakojo apie savo gyvenimą, svajones.
Po mėnesio pasidarė dar įdomiau – tėvas ėmė bendrauti su sūnumi. Labai gražiai ir pagarbiai. Savo iniciatyva, niekieno neprašytas ir neverčiamas. Pradėjo jam skambinti, kviesti kartu kažką nuveikti, kur nors nuvažiuoti. Tuo stebėjosi netgi vaikino mama.
Skamba kaip stebuklas. Juk jaunuolis buvo „kitoks“, mokėsi „kitokioje“ mokykloje, pagal „kitokią“ programą, mąstymas buvo, švelniai tariant, labai konkretus ir paprastas, jis netgi nebūtų galėjęs išsamiai ir tiksliai paaiškinti, ką reiškia žodis „atleisti“.
Iš tiesų šis atvejis parodo, kad stebuklus kuriame mes patys. Ir nesvarbu kiek mums metų, kaip mes jaučiamės, net nesvarbu, ar gebame ir mėgstame savyje giliai kapstytis.
Tačiau tiek šiam vaikinui, tiek visiems kitiems sunkiausia yra perlipti per savo vidinius barjerus. Atleisti mums būna per sunku, per kvaila, nesinori. Mums atrodo, kad suteiksime kitiems kažkokią malonę. Arba, jei atleisime, mūsų skriaudikai toliau mums lips ant galvos. Čia jau kita tema. Visgi, jei norime „paremontuoti“ kitą žmogų, pirmiausia turime patys susitvarkyti savyje, išsikuopti savo vidų, susikurti vidinę ramybę.
O tada jau aplinkybės pačios dėliojasi į vietas, nededant mums milžiniškų pastangų.
Nuotrauka: pixabay.com