KLAUSIMAS:
Nežinau ką daryti, todėl nusprendžiau parašyti Jums. Nesuprantu kas man darosi. Juk nesu visiška nevėkšla. Žinau, kad gebu mokytis, kad galiu būti disciplinuota, atsakinga, siekti tikslų, racionaliai vertinti ką sugebu, o kokioje srityje turėčiau dar padirbėti…. Bent jau tokia buvau mokykloje.
Aš nesuprantu, ar aš turiu kažkokią aurą, kuri pritraukia žmonių patyčias ir žeminimą…. Mokykloje iki 5 klasės auklėtoja žemino visų akivaizdoje. Ir blogiausia tai, kad papasakojusi mamai (mama dirbo mokytoja toje pačioje mokykloje), ji tiesiog pasakydavo, kad aš, kaip vaikas, turiu lakią vaizduotę. Aš taip bijojau mokytojos, kad skaityti normaliai pradėjau tik baigus 4 klasę.
Nuo 5 klasės viskas pasikeitė. Patyčios prasidėjo iš vaikų, todėl, kad pirma klasėje pradėjau bręsti… Visa pagalba iš mano šeimos buvo – “nekreipk dėmesio”.
Bet ir namuose kartais nieko gero nebūdavo…. Visą laiką augau su mintimi, kad būtų žymiai geriau, jeigu bučiau gimusi berniuku, nes tėvas norėjo pirmagimio sūnaus, nes ir mamai tada galėčiau daugiau padėti. Bent jau tai dažnai girdėdavau. Suaugusieji kartais tikrai nesuvokia, kad kambarių sienos nėra tokios jau ir storos, kad vaikas negirdėtų apie ką jie kalba… Tėvas mus su sese paliko, kai man buvo vos dveji, ir mama persikėlė gyventi pas močiutę.
Močiutė niekada nepamiršdavo paminėti, kad aš to nedorėlio dukra, paveldėjusi vos ne visas jo ydas ir dar retkarčiais būdavau „gražiai“ pavadinta “kalė”.
Bet didžiausias pragaras prasidėjo kai man buvo 13 metų. Nežiūrint visų tų situacijų, aš šventai tikėjau, kad šeima visada bus šalia, kas be nutiktų… Visgi jie visada padėdavo. Bet tuomet mama ištekėjo už žymiai vyresnio vyro (beveik močiutės bendraamžio) ir visi buvo prieš. O kadangi mama išsikraustė pas savo vyrą, visą pykčio bangą turėjome atlaikyti mes su sese. Tai buvo ir keiksmažodžių kalbos, skambinėjimas kaimynams ir mūsų šmeižimas, ji net maistą slėpdavo, neva nuo mūsų motinos. Net į svečius atvažiuojantis dėdė ir teta, manydami, kad mes nematom, patyliukais nešdavo močiutei maistą, nes mes su sese viską suvalgom….
Negaliu iki šiol mamai atleisti to, su kokiu lengvumu ji mus su sese atidėjo į antrą planą. Mes net neturėjome kur nakvoti, nes naujuose namuose kambariai būdavo skirti jo vaikams ir anūkams. Tad likom gyventi pas močiutę, su visomis pasekmėmis. Niekas tuo metu net nesikalbėjo su mumis, tik šaukė ir keiksnojosi.
Žodžiu, namie bardakas, nors į mišką bėk, mokykloje irgi ne kas… Nusivyliau savimi, kad pasidaviau, neatlaikiau įtampos. Numojau į savo gyvenimą ranka. Pati viską sugadinau. Ir nuo to laiko taip ir plaukiu pasroviui. Baigiau bet ką, su mano diplomu jaučiuosi lyg visai nebūčiau studijavusi… Darbe vos atlaikau įtampą, nes tiesiog paprasčiausiose situacijose sudėtinga bendrauti su žmonėmis. Ir sesuo jau sukūrė savo šeimą, taip kad beveik visai nesusitinkam…
O aš tarsi užstrigau vietoje. Nežinau, pasidaviau. Pavargau. Nenoriu būti socialiai neįgali. Nenoriu galvoti, kad esu vis dar ta “kalė”…
Praėjo jau devyneri metai, o aš niekaip negaliu prisiversti ką nors keisti savo gyvenime. Vis atrodo, kad kiti žmonės sužinos, kad esu ta “kalė”… Bijau gyventi. Bijau visko, viso dabartinio pasaulio. Nesuprantu kaip kiti siekia tikslų, keliauja, susipažįsta. Nesuprantu kaip mano sesuo toliau gyvena, kuria šeimą.
Apskritai, ką aš galiu sudominti? Anksčiau, bent jau, tapyba padėjo, o dabar nieko nenoriu.
O juk mūsų šeima nėra asociali. Bet turbūt už to padorumo tūnojo visai kiti žmonės. Dabar visiškai jais nepasitikiu, nors ir mūsų santykiai žymiai pagerėjo. Bet negaliu sugriauti tos sienos.
Labai atsiprašau už ilga laišką, beveik niekam to nepasakojau, juk mūsų šeima padorumo įsikūnijimas. Kai kartą apie tai mėginau vienam žmogui kalbėti – jis tiesiog nepatikėjo…
ATSAKYMAS:
Sunku save mylėti ir gerbti, kai vaikystėje gavote tiek negatyvių žinučių savo atžvilgiu. Psichologinis užprogramavimas vaikystėje yra itin stiprus. Vaikas, kuriam nuolat kalama į jo mažą galvelę, kad nieko vertas, yra pastoviai žeminamas, labai lengvai patiki tuo, kad yra niekam tikęs, nevertas meilės.
Tokiam žmogui, net ir užaugusiam, be galo sunku patikėti, kad jis vertas gražaus žodžio, meilės, pagarbos, kad jis gali džiaugtis gyvenimu, siekti savo tikslų. Nes jų viduje – tvirtai įaugusi nuostata „Aš nepakankamai gera(s)“. Todėl jie labai lengvai į savo gyvenimą pritraukia nesėkmes, išnaudotojus ir despotus žmones.Tai, kad parašėte šį laišką, rodo, kad esate pasiruošusi kažką dėl savęs padaryti, tik nežinote už ko griebtis.
Sakote, kad galite būti atsakinga, disciplinuota, realiai vertinanti situaciją ir save. Puiku, nes šios savybės greičiausiai niekur nedingo, tik apsiklojo užpernykščiais skaudulių lapais. Kitaip sakant, nematote kur jas panaudoti. Tai va, jos pagelbės dirbant su savimi. O kaip su savimi dirbti, tai čia jau, kaip sakoma, skonio reikalas. Nueiti į biblioteką ar knygyną, pradėti skaityti psichologines knygas ir iš jų kažką paėmus pritaikyti praktiniame gyvenime. Arba pasiimti vieną ir atlikinėti visas praktines užduoti iš eilės. Apsilankyti pas psichologą, psichoterapeutą, koučerį, kunigą (kuris nepažinotų jūsų šeimos) ir paprašyti patarimo ar įžvalgų. Kasdien medituoti, melstis. Lankytis saviugdos stovyklose, seminaruose, „gyvuose“ arba „online“, įsitraukti į kokią nors veiklą – šokius, dainavimą, savanoriavimą, keliautojų klubą.
Pateiksiu ir aš keletą patarimų.
Jei nusipirktumėt namą, pilną šiukšlių, ką darytumėte? Kankintumėtės, kaltintumėte buvusius šeimininkus ar tiesiog išsivalytumėt? Greičiausiai trumpai leidus sau supykti, ir pasikeikti, visgi pasiraitotumėte rankoves ir imtumėt kuoptis. Su vidinėmis šiukšlėmis yra tas pats. Net jei ir ne pati sau įteigėt trikdančių nuostatų, minčių apie save bei pasaulį, net jei ir ne pati save sutraumavote, su tomis žaizdomis bei šiukšlėmis teks tvarkytis pačiai, kad ir kaip tai būtų bjauru ir skausminga.
Pirmiausia, sutvarkykit ir išvalykit savo vidinį dialogą - pokalbį su savimi. Nustokite save graužti, keikti, abejoti, prikaišioti. Kai pagausite save tai darant, paklauskit, ar kalbėtumėte taip su savo gera drauge, su ta, kuriai linkite paties geriausio? Ne? O kaip kalbėtumėte? Tikriausiai paguostumėt, pagirtumėt, pasakytumėt, kad klaida - tai ne pasaulio pabaiga ir t.t. Taip reikia ir su savimi kalbėtis. Iš pradžių bus labai neįprasta, keista, bet jei tai darysite nepaisydama nepatogumo ir vidinio kritiko, po truputį prie gražių žodžių priprasite ir jais patikėsite.
Daug rašote apie praeitį ir beveik nieko – apie dabartį. Nežinau ar šie bjaurūs prisiminimai kankino jus nuolatos, ar tik dabar užplūdo. Bet kuriuo atveju, bent ketvirtį valandos kasdien skirkite jiems, galit netgi užrašyti ant lapo, paskui balsu perskaityti. Leiskit sau pajusti pyktį, liūdesį, skausmą ir kitus jausmus. Pabūkit tame ribotą laiką (10-30 minučių), jei jausit, kad norisi dar, skirkit dar papildomai laiko. O paskui paleiskit. Pasakykit sau „buvo kaip buvo“, „pagalvosiu vėliau“. Išjauskit ir paleiskit. Tuomet palepinkit save: pagirkit, paguoskit, pagulėkit vonioje, suvalgykit šokolado, pašokit pagal muziką, ar padarykit dar kažką, kas jums būtų malonu. Jei reguliariai tam skirsit laiko, jausmai pamažu rims, be to, bus mažiau poreikio galvoti apie tai nuolatos. Kai kurie autoriai tai vadina išgedėjimu dėl to, ko negavai. O juk negavote daug – besąlygiškos meilės, saugumo, pagarbos, palaikymo, ramybės. Todėl suteikite to pati sau.
Galima atlikti tokią paprastą, bet labai veiksmingą techniką. Padalinkit lapą pusiau. Kairėje pusėje surašykit visas negatyvias mintis apie save. Po to dešinėje surašykit racionalias mintis, priešingas kairėje surašytoms arba neutralias, tarsi pabūkit savo advokate.
Būtinai kasdien pasivaikščiokit arba kitaip pajudėkit, nes fizinis krūvis, kaip rodo tyrimai, padeda gydyti depresiją.
Dėl blogos savijautos nesate kalta. Tada buvote vaikas, o brangiausi ir už jus atsakingi žmonės nesuteikė gražios ir laimingos vaikystės. Jūsų šeimos nariai gal ir nelinkėjo blogo, tačiau jie jus žalojo, jų pačių sielos žaizdos vertė juos taip elgtis. Suprantama, tai nepateisinimas, tačiau galbūt nuo šios minties bus šiek tiek lengviau bent truputį jiems atleisti. O tai reikalinga JUMS, ne jiems. Kad nesinešiotumėte savyje kančios akmenų. Juk jums dabar reikia susikurti gražų ir laimingą gyvenimą. Tie akmenys išeikvoja labai daug energijos, kurią galėtumėte skirti kokybiškesnio gyvenimo kūrimui.
Ir kai tikrai pamilsite save, pritrauksite žymiai daugiau gerų dalykų į savo gyvenimą. Rezultatus galite pajusti jau po 2 savaičių.
Sakote, santykiai su giminaičiais pagerėjo, nors visiškai jais nepasitikite. Tačiau tai galbūt nėra pats blogiausias variantas. Ir nebūtina jais pasitikėti. Jei Jums reikalingi šie santykiai, galima juos palaikyti paviršutiniškame lygyje, kalbant apie orą, aktualias naujienas, pasakojant vieni kitiems nereikšmingus savo gyvenimo įvykius. Liečiant tik „saugias“ temas, neprisimenant praeities, kartu neplanuojant ateities, nekalbant apie jautrius dalykus.
Dabar jūsų darbas – ne pakeisti juos, bet padėti sau, išmokti save mylėti. O tada jau spręsti kaip su jais elgtis toliau – bendrauti šaltai arba maloniai, bet paviršutiniškai arba visai nebendrauti, atsiriboti, nutraukti ryšius. Kai padėsite sau, visi variantai bus savaip geri.
Nuotrauka: rawpixel.com
Komentarai
Rašyti komentarą